Rastaman

Stai ir antra dalis atsiprasau, kad teko taip ilgai laukti.

“Apie sesta valanda vakaro as ir mano sesuo bei kaimyne krumuose rinkome malkas. Staiga kazkas suriko “Stokit!” Bet mes pradejome begti. Taciau tie vyrai mane sugavo, suriso virvemis ir nutempe i dziungles. Mes ejome labai ilgai. Turejome nesti dideles sunkias pintines. Staiga mano sese paslydo ir parkrito ant zemes. Mes irgi. Jie mus muse ir verte visa kelia begti. Viena nakti, kai sustojome nakciai, mergaite, kuri su LRA buvo jau daug metu ir turejo ginkla, isejo vandens ir negrizo. Kiti kariai jos ieskojo keleta dienu. Jie mergaite surado ir parvede i stovykla. Mums bosas liepe sukapoti ja macetemis. Sukapoti i gabaliukus. I tokius mazus, kad net muses juos panestu. Tai buvo 2002 m. Mano seseri pasieme vienas bosas. Ji tapo jo zmona. As jos daugiau niekada nemaciau. Po treju metu man pavyko pabegti. Nuo tada as vel gyvenu pabegeliu stovykloje. Mano tevai zuvo 2004 m. per LRA ataka. Jie turejo septynis vaikus. Du zuvo nuo LRA rankos, viena sese dingo be zinios. Cia, stovykloje mums labiausiai truksta maisto, vandens ir irankiu zemdirbystei.” Susanne, 16 metu.

“Mano seima jau daug metu gyvena Barlonyo pabegeliu stovykloje. As taip pat pasistaciau maza nameli salia stovyklos. Viena diena ginkluoti vyrai islauze duris ir isiverze i vidu. Jie man liepe susirinkti visas maisto atsargas ir eiti kartu. Prie mano liemens pririso daug ozku. Tada nuvijo i stovykla, kur sueme dar daugiau zmoniu. Tarp ju buvo ir mano brolis, kuri LRA vyrai mano akyse uzbade kalasnikovo durtuvais, nes jis per letai rengesi. Po keleto zygio dienu mane perdave kito burio vadui vardu Ociongas, kuri visi vadino “Mokytoju”. Buvau vienas vyriausiu ir stipriausiu is visu pagrobtuju, todel Ociongas man skyre svarbia uzduoti - as nesiojau ir buvau atsakingas uz komunikacijos prietaisus ir saules elementus. Visa diena man tekdavo buti sauleje tam, kad elementai neissikrautu. Viena diena musu buris pateko i UPDF kareiviu pasala. Kiekvienas stengesi kuo greiciau pabegti. As pameciau prietaisus. Kai gryzau i buri, mano bosas man isreze simta pagaliu. Taciau man labai pasiseke. Pagave kareivi arba kita nekalta zmogu kareiviai ji kankindavo ir nuzudydavo. Jei belaisvis buvo civilis, ji kankindavo tol, kol prisipazindavo esas UPDF snipas. Tada jie nupjaudavo zmogui nosi, ausis ir lupas ir nukirsdavo abi rankas. Jie liepdavo jam gryzti namo ir parodyti kitiems, kas atsitiks su vyriausybes armijos kolaborantais.” Jasper, 25 metu.

Bus ir III dalis.

Kaip ir zadejau idesiu kelias mane taip sukretusias istorias..

“Jie liepe mergaitei, kuri bande pabegti, nupjauti kito berniuko galva. Tada isake jo galva keturis kartus mesti i ora. Kuo auksciau. Sukileliai grasino: “Jei paleisi is ranku, tau atsitiks lygiai tas pats”. Ta mergaite taip ir dare. Ji mesdavo berniuko galva i virsu ir pagaudavo… po to jei liepe ta galva visa laika nesiotis su savimi. Jei butu pametusi sukileliai butu ja nuzude…” Francis, 12 metu.

“Pagrobti vaikai pamazu eme skustis, kad nori valgyti ir gerti. Tada sukileliai liepe moterims dideliame puode uzkaisti vandeni, o vaikams pranese, kad tuoj gaus pavalgyti. Jie rode i mane. As jau buvau dvasiskai numirias. Kazkada sukileliai mane suriso ir nupjove mano lupas. Po to jie nupjove mano desinia ausi ir nosi. Po septyniu dienu zaizdos pradejo puti. As norejau, kad jie mane pagaliau nuzudytu, todel emiau izeidineti ju vada. Taciau jis tik liepe nukirsti abi mano rankas. Jie taip ir padare…” John, 21 metu.

“Mane pagrobe 2003-aisiais, kai man buvo 14 metu. Ta nakti as labai kietai miegojau, nes buvau pavargusi nuo darbo laukuose. Apie pirma valanda LRA uzpuole musu namus. Jie islauze duris ir pradejo rekti: “Keltis, keltis, visi lauk!” As buvau vyriausias vaikas seimoje, todel jie paeme tik mane. Dar paeme desimt vaiku is kaimyniniu namu. Sukileliai pagrobe visas maisto atsargas ir mes turejome pilnas pintinias nesti ant galvu. Jie sake, kad mes einame i Sudana ir daugiau niekada nebepamatysime savo tevu. Jie nemelavo… Mes zygevome keleta dienu. Musu buvo labai daug. Kiekvienas vaikas turejo nesti pilnas pintinias pupu, miltu ir kukuruzu. Buvome vienas prie kito priristi virvemis, kad negaletume sprukti. Jei ejome per letai, jie badydavo mus ietimis ir muzdavo pagaliais (Susanne rodo placius durtiniu zaizdu randus blauzdose, rankose, peciuose). Musu grupeje buvo apie penkisdesimt sukileliu. Trisdesimt is ju turejo sautuvus, kiti nesesi pangas, macetes, bei kirvius. Puse metu praleidau su jais miskuose. Viena diena burys pateko i pasala. Mums pavyko pasprukti, taciau daug sukileliu buvo nukauti. Nakti, kai likusieji ilsejosi, as nusprendziau sprukti. Po keleto savaiciu sugrizau namo. Stovykloje stovejo vien tik sudegia namai. Mane kazkas nuveze i kita vieta, kur as radau savo badaujancius brolius ir seseris ir suzinojau, kad Barlonyo pabegeliu stovyklos atakoje 2004-aisiais zuvo mano tevai. Dabar esu vienintele seimos maitintoja.” Susanne, 18 metu.

“Mane pagrobe 2001 metais. Man buvo 10 metu. Is dziungliu sugryzau praejusiais metais (2006-aisiais - aut. past.).  Tais laikais stovykla buvo labai didele. Viena diena prie upelio uz stovyklos ribu mes ploveme drabuzius. Buvome tryse -as ir dvi drauges. Staiga is kazkur isniro du ginkluoti vyrai ir liepe stoveti vietoje. Bet mes ememe begti. taciau jie mus pavijo, suriso, sumuse ir liepe eiti su jais. Pakeliui dar pagrobe 15 vaiku. Po keleto dienu prisijungeme prie didelio burio, kuriame buvo apie 70 ginkluotu kariu. Tam buri as praleidau penkerius metus. Turejau daryti viskas, kas man buvo liepema. Mes, vaikai, nesiodavome krovinius, valydavome, plaudavome. As daznai lydedavau sukilelius ju zygiuose. Jie plesdavo ir zudydavo zmones, o as turejau nesti grobi i stovykla. Jie netgi verte mane stebeti kaip kitas vaikas kapliu uzmuse mano seneli… (Ji nutyla, uzmerkia akis ir keleta minuciu nesako ne zodzio. As jos paklausiu, ar daznai mate zudynias.) Mirtis dziunglese - tai kasdienybe. Jei LRA imdavo belaisvius, vaikai turejo juos nuzudyti. Macete arba kapliu… Jie sake, kad belaisviams zudyti jiems gaila kulku. Kai 2006 metais musu burys ejo pro mano kaima, as nusprendziau begti. Sugryzusi i stovykla suzinojau, kad mano tevai zuvo todel, kad as zudziau kitus zmones. Kaimynai vadina mane zudike ir LRA zmona”. Molly, 16 metu.

Veliau idesiu ir II dali. Visa informacija paimta is zurnalo “Istorijos”.

Tai stai net nezinau kaip sugalvojau susikurti savo bloga… tiesiog… tiesiog is neturejimo ka veikti prisedau prie kompiuterio ir atradau sia svetaine… Gal reiktu papasakoti apie save, bet kad net nezinau ka tureciau jums sakyti. mhm… mano vardas ir pavarde nesvarbu tiesiog zinokite, kad mane vadina Salam (ka tai reiskia irgi neaiskisiu, jei labai noresite patys suzinosite). Man 14 metu, nors zmones dazniausiai mano jog esu vyresne… Afrika myliu is visos sirdies, todel per TV pamaciusi apie kazkoki zurnala, rodos vadinasi ‘istorijos’ ar kazkaip panasiai iskarto ji nusipirkau ir radau straipsni apie per prievarta kariaujancius vaikus (Siaures Ugandoje), jis mane sukrete (na taip mane lengva sukresti, bet tai ne esme). Kai turesiu laiko butinai idesiu kelias istraukas, nes tai tiesiog baisu…mmm.. Ka dar apie save pasakoti nelabai ir zinau, taigi iki kito karto. Salam